Jonas Garbšys gimė 1909 m. gruodžio 1 dieną Vyželių kaime, Salako valsčiuje, Zarasų apskrityje, ūkininkų Petro (1870-1939) ir Antaninos (1878-1952) Garbšių šeimoje. Be jauniausiojo sūnaus Jono šioje šeimoje dar augo trys dukterys: Ona, Veronika ir Elena.Garbšiai turėjo apie 15 ha žemės ir stengėsi iš jos prasimaitinti augindami žemės ūkio kultūras bei gyvulius. Vaikai buvo pratinami prie visų ūkio darbų, o sūnų, kaip jau buvo įprasta Lietuvos kaime, stengėsi iš paskutiniųjų išleisti į mokslus. Jonas labai norėjo mokytis, bet dirbdamas ūkyje ne visada galėdavo lankyti mokyklą, todėl dažniausiai egzaminus laikydavo eksternu. Nuo pat mažų dienų jis mėgo skaityti ir, kaip prisimena jo kaimynas, su knyga vaikščiojo ir ganydamas gyvulius.
1925 metais Jonas Garbšys baigia Zarasų progimnaziją ir pradeda studijuoti pradinių klasių mokytojų kursuose Zarasuose. 1930 metais rugsėjo 1 dieną pradeda dirbti Zarasų apskrities Ažvinčių pradinės mokyklos vedėju. Čia tarp jaunimo jis išvysto plačią visuomeninę veiklą. Buvo aktyvus Šaulių sąjungos vadas ir tautininkų organizacijos narys, subūrė Ažvinčių apylinkės jaunalietuvių būrį ir jam vadovavo.Turėdamas pastovų savo tikslą – tobulėti, jausdamas norą ir poreikį kuo daugiau sužinoti, jis lanko įvairius kursus. 1930 m. baigia kūno kultūros kursus Panemunėje, 1931 m. Panevėžyje – pedagoginių darbų kursus, o 1932 m. Kaune – žemės ūkio kursus, įsigyja mokytojo cenzą.
Nuo 1935 m. rugsėjo 1 d. mokytojas paskiriamas dirbti Švedriškės pradinės mokyklos vedėju, tačiau ten dirbo tik metus. Lygiai po metų savo paties prašymu perkeliamas dirbti į Žeimių pradinę mokyklą. Tuo metu Žeimių pradžios mokykla buvo daugiakomplektė, joje, kaip kaimo mokykloje, didesnis dėmesys skirtas gamtos ir žemės ūkio dalykams.Tais pačiais 1936 metais J. Garbšys čia įsteigia aukštesnio koncentro, II laipsnio skyrius. Aukštesnio koncentro pradžios mokykloje mokslas truko 6 metus: I-IV skyriai buvo privalomi, V-VI skyriai – papildomi, tiems mokiniams, kurie norėtų mokytis toliau. Be darbo mokykloje mokytojas užsiėmė įvairia visuomenine veikla miestelyje: vadovavo Šaulių kuopai, priklausė tautininkų partijai, daug dirbo lietuvindamas aplenkėjusius Žeimius. Turėjo didelį autoritetą tarp mokinių ir jų tėvų.
Iš Jono Garbšio mokinių, pažįstamų ir giminaičių prisiminimų matyti, kad mokytojas buvo brandi asmenybė. Jis turėjo savo gyvenimo tikslus, vertino dvasines vertybes, mylėjo savo tėvynę, buvo darbštus, pareigingas, nuoširdus, paprastas. Savo dienoraštyje mokytojas rašė:
„Pradedant naujuosius metus yra daug šviesių minčių ir jausmų. Dirbti. Dirbti su mokiniais klasėje. Apsiskaityti gerokai knygų. Pastudijuoti vokiečių kalbą. Pasidaryti daug laikraščių iškarpų, susidaryti darbo planus. Ir kada tokie platūs darbo dirvonai, kada jiems nusiteikęs, tai ir laimingas esu.
Tokiu atveju galiu nukrypti į kitą kraštutinumą – persidirbti. Bet gal ir čia sugebėsiu išlaikyti sveikatą. Čia man padės skautų organizacija. Jos motto: linksmam būti, juoktis pro ašaras. Ir tada nervai bus sveiki, siela laiminga ir niekas nesugebės jos palaužti. Tegu tada aš liksiu su vienu švarkeliu, bet aš būsiu laimingiausias žmogus“.
Mokytojas mylėjo savo darbą, mokinius, buvo jiems draugiškas ir tolerantiškas. Stengdavosi kuo įdomiau vesti pamokas, parinkti įdomesnės medžiagos, paruošti mokymo priemonių. Pertraukų metu mokydavo įvairių žaidimų, ratelių, šokių, gerai žaidė šachmatais ir jais žaisti mokė savo mokinius.
Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje, prasidėjus represijoms prieš inteligentiją, Garbšių šeima pateko į represuojamų sąrašus. 1941 m. birželio 14-osios naktį J. Garbšys suimamas. Kadangi priešinosi, buvo peršautas ir dar gyvas užkastas žvyrduobėje. Kas naktį jo mokiniai toje vietoje vis padėdavo gėlių. Vėliau enkavedistai atkasė mokytojo lavoną ir užkasė neveikiančiose Žeimių kapinėse. Karo metais vietos visuomenė atkasė mokytojo palaikus, atlydėjo į bažnyčią. Laikinai karstas buvo pastatytas šventoriaus koplytėlėje, iš kurios giminės išvežė palaikus į Švedriškių kapines Ignalinos rajone. Mokytojo Jono Garbšio kapo paminklas primena Gedimino stulpus, kurių viduryje yra kryžius su mokytojo nuotrauka ir užrašas:
„Į šaltąjį Sibirą nevažiuosiu, geriau tėvynėje mirsiu“.
1996 m. birželio 14 d. mokytojo Jono Garbšio atminimui ant mokyklos sienos atidengta paminklinė lenta su įrašu: „1936-1941 metais Žeimių / mokykloje dirbo mokytojas / Jonas Garbšys / raudonųjų aktyvistų nužudytas / 1941 birželio 14 dieną“.
Tragiškas ir mokytojos Marijos Garbšienės likimas. Tą patį rytą, tuo pačiu sunkvežimiu, kuriuo buvo vežamas pusgyvis jos vyras, nėščia, su pusantrų metukų dukrele Gražinute ant rankų ji buvo išvežta tremtin. Apie savo vyro žūtį ji tada nieko nežinojo ir manė, kad jis taip pat yra ištremtas. Mokytoją Mariją ištrėmė į Altajaus kraštą, Smolenskojės rajoną. Čia prieš pat naujuosius metus pagimdė sūnelį, kurį pavadino Jonuku. Labai sunkios gyvenimo sąlygos, šaltis, badas pakirto jos abiejų vaikų sveikatą. 1942 metų gegužės 24 dieną jie abu mirė. Praėjus trims mėnesiams po vaikų mirties (1942 m. rugpjūčio mėn.), mokytoja Marija Garbšienė išvežama tolyn į šiaurę – į Jakutijos ATSR, Bulunsko rajoną. Čia ji įdarbinama Trofimovsko žuvies perdirbimo gamykloje darbininke. 1947 metų rugpjūčio mėn. pablogėjus sveikatai iš darbo atleista, bet tik 1956 metais grįžo į tėvynę.
Grįžusi į Lietuvą ji aplankė mokytojus Vincą Vabalą ir Mykolą Jankūną, gerus J. Garbšio pažįstamus. Tik tuomet iš jų sužinojo apie vyro likimą. Mykolas Jankūnas savo prisiminimuose rašo:
„Besikalbant paminėjau, kad ir pokario metais buvo tremiami į tą patį Sibirą. Moteris labai užsigavo ir dėl pakrikusių nervų neišturėjo: „Pokario metais vežė į „Kurortą“, o ne į Sibirą, kada mes jiems pastatėm daugybę barakų. Juos vežė su šeima ir davė su savim daugiau ką pasiimti. Mus ištrėmė prie ledinio Jenisiejaus ir pasakė: „Traukite iš jo apledėjusius rąstus ir statykit barakus, gyvenkit ir dirbkit, o ne – tai padvėsit“. Mus visus apgyvendino iš lentų sukaltose pašiūrėse. Viduje jų stovėjo geležinės statinės apkūrenimui.“
Baisu buvo klausytis M. Garbšienės pasakojimo. Po to dar išėmė mažą Sibiro nuotrauką. Joje – pašarvoti, skuduruose suvynioti iš karto du lavonėliai: dukrelė – dviejų metukų, sūnus, gimęs Sibire, – pusės metukų. „Štai kur mano šeima, šalčio ir bado iškankinta, – pastėrusiomis akimis pasakojo tremtinė“.
Grįžusi iš tremties Marija Garbšienė apsigyveno Daržinių kaime, Daugailių apylinkėje, Utenos rajone. Reabilituota buvo tik 1988 metų spalio 21 dieną Lietuvos TSR Aukščiausios tarybos Prezidiumo įsakymu, praėjus šešiems metams po jos mirties.
2009 metais mokykloje buvo minimos mokytojo Jono Garbšio 100 gimimo metinės. Kraštotyros būrelio (vadovė V. Pranienė) nariai surinko medžiagą tema „Kėdainių apskrities Žeimių valsčiaus Žeimių pradžios mokyklos mokytojų Jono ir Marijos Garbšių gyvenimo istorijos pėdsakais (1936-1941)“. 8 mokiniai, dalyvavę mokyklos projekte „Paminklas Garbšių šeimai atminti“, apdovanoti respublikinio konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ padėkomis. Mokinių Gabrielės Klezytės ir Orijanos Rupšytės parengtas stendinis pranešimas „Mokytojui Jonui Garbšiui –100“ priminė mokyklos bendruomenei šią iškilią asmenybę. Klasių valandėlių metu mokiniai kalbėjo apie mokytojo gyvenimą, vertybes, mokėsi tautinių žaidimų ir ratelių, gamino vėliavėles.
Mokytojo J. Garbšio gimimo dieną – gruodžio 1-ąją – vyko iškilminga rikiuotė, uždegtos žvakutės mokykloje ir prie atminimo įamžinimo lentos.
