Atsisveikinimo su mokykla pradžia

Aštuntokai jau tik akimirkai sustoja ten, kur dar kvepia jų vaikystė.

Rankose – mažas rožės krūmas, o širdyse – didelis virpėjimas. Rožė tampa jų širdimi: šaknys – tai tarsi pamokos, spygliai – išbandymai, kurie mokė, o pumpuruose – svajonės, kurios, vos tik saulė pašvies, pradės skleistis. Prie pasodinto krūmo mokiniai tyliai ištaria pažadą sugrįžti – gal po metų, gal po kelių, bet sugrįš pažiūrėti, kaip žydi jų paliktas ženklas. Jis tampa atspindžiu, priminimu, kad viskas, kas brangu, užauga iš mažo daigo ir didelės širdies.

Tai buvo atsisveikinimo su mokykla pradžia.